Toli Toli, Toli už jūrų marių ir devynių kalnų tarp raudonodžių ir mėlynodžių gyveno Karalius. Vieni jo labai nekentė, kiti jį dievino. Mėlynodžiai daug kartų bandė nuversti karalių, kėsinosi į jo gyvybę, bet visi jų bandymai vis būdavo nesėkmingi.
Vieną gražią dieną karalystę užpuolė žiaurus nematomas priešas. Silpnesni raudonodžiai ir mėlynodžiai neatsilaikė prieš nematomą priešą ir krito nelygioje kovoje. Nematomas priešas mėlynodžių vaizduotėje buvo toks baisus, kad jie dėl šio priešo pradėjo kaltinti patį Karalių.
Karalius greit rado būdus kaip įveikti šį nematomą priešą, išsiaiskino, kad priešas nėra toks baisus ir pamažu priešas protingiems gyventojams pasidarė matomu. Bet tik protingiems.
Karalystėje gyveno ir daug pletkininkų. Kaip nekeista jie visi buvo mėlynodžiai. Pletkininkai nebuvo labai protingi, todėl nematomas priešas jiems buvo kur kas baisesnis, nei tiems, kurie jį mato. Pletkininkai visa gerkle kaltino karalių, kad jis blogai kovoja su nematomu priešu ir reikalavo, kad Karalius greičiau būtų pakeistas i mėlynodį.
Ir staiga išaušo dieną, kaip su nematomu priešu susikovė pats Karalius. Mėlyodžiai apsidžiaugė tikėdamiesi, kad nematomas priešas karalių nugalės. Raudonodžiai tuo tarpu rinkosi ir meldėsi už karalių, kad jis įveiktų priešą.
Karalystė paskendo nežinioje.
Ir tik nedidelė protingų karalystės gyventojų dalis, kuriems nematomas priešas jau seniai buvo matomas, suprato, kad Karalius nematomą priešą įveikė akimirksniu, bet to neskelbė norėdamas išlaikyti paslapties šydą.
Karalius suprato, kad dalis mėlynodžių, kurie be galo bijo nematomo priešo dėl piktybinių pletkininkų, pradės raudonuoti pamatę kaip lengvai priešą iveikė Karalius. Karaliui viešai paskelbus būdus, kaip įveikti priešą, jis taps matomu ir mažiau protingiems karalystės gyventojams.
Karalystė, kur tik pletkininkams ir jais pasitikintiems gyventojams nematomas priešas yra baisus, pradeda dažytis raudonai.
Šlovė karaliui.
